keistas aš padarėlis, visą gyvenimą pasižymėjau ypatingu seklės Morkos statusu, tačiau jau pakankamai seniai jo nenaudojau. pasirodo, panorėjusi vis dar galiu iš po žemių iškasti viską, ko man reikia.
neneigsiu, jau ir mane buvo užplūdusi rudeninė melancholija, kai viskas viduje kilo į viršų ir nenumaldomai norėjo išsiveržti į išorę. a, dar turėčiau pridėti, kad į viršų kilo tik viskas, kas bloga. nesu viena iš tų depresininkių, kaip jau sakiau tūkstantį kartų, tad ėmiau mąstyti, kad galiu išpešti iš blogų dalykų ką nors gera.
ir išpešiau.
o gal tiksliau, išmokau naują pamoką? tiesiog suvokiau, kad negaliu prisirišti prie žmonių pirma jų nepažinusi. padariau didelę klaidą per greitai atverdama savo pasaulį ir dėdama daug vilčių. ne, aš nebuvau palikta ant ledo ar praspirta. keisčiausia, kad visiškai nieko nenutiko, tiesiog pagaliau po tiek laiko atmerkiau akis.
o kai ilgą laiko tarpą viską matai ne savo akimis, aplinka atrodo tokia graži, rožinė pasaka. patikinsiu, pasakos egzistuoja tik meksikos telenovelėse.
hm.. susigroviau savo svajones apie didelius miestus ir bright lights, susigrioviau pasitikėjimą naujomis pažintimis ir draugyste. ką dar galima sugriauti? šypseną, laimę, meilę?
NE. stop. kelio pabaiga. mano gyvenimas - mano taisyklės. dabar karaliauju taip, kaip patinka.
X X
