šiandien pas mane ant stalo ne kava. arbata. su citrinos griežinėliu. kažkoks neįprastas gėralas man. nors nepasakyčiau, kad jaučiuosi nesava.
telefonas nemirksi, žinutės neina. ramu. ramu visur, tik ne mano mintyse (manau greitu laiku reikės tobulai išmokti tą udžai kvėpavimą, kad galėčiau reikalui prireikus nuraminti savo protą). atsirado mintyse mažo kirminuko dydžio teiginys ir nelenda lauk (aš ne obuolys, šliužink iš ten). dieve, kaip gera būtų kada nors išgirsti, kad kas nors manęs pasiilgo! aš nekalbu net apie priešingos lyties trauka, pakaktų paprasčiausios draugo žinutės. ne, anaiptol, nesijaučiu vieniša. tiesiog nesu įsitikinusi, kad atitinku tuos reikalavimus, kuriuos man kelia aplinkiniai. tiesiog laukiu ženklų iš jų, kad galėčiau užsikabinti už požiūriu ,,bendrauti toliau'' arba ,,atstoti visiems laikams''. dah..
atsakymo greitu laiku savo smegenyse nerasiu. aišku kuisiuosi, bet stalčiukai kažkodėl taip nenoriai darinėjasi būtent tada, kai reikia, kad jie atsivertų. tiesiog gyvensiu pagal savo taisykles.. toliau. su šypsena, laime ir tikėjimu. ir toliau mokysiuosi rašyti blogą dažniau,nes toks nepareigingumas verčia mane mėtytis ir jaustis gėdingai pačiai prieš save.
ė, tiesa, baikit tuos depresovus blogus, nes kai išmokau gyventi be rudeninės melancholijos jie žiauriai varo į neviltį. jūs ne emo būkit, o realistai. už jus kiti nesveiki pasipjaustys ir paverks. o jūs. jūs šypsokitės.
einasau. tobula muzika.