tiesiog užsimaniau čia parašyti. negaliu pasakyti, kas privertė. ir jogą padariau, ir pyragą iškepiau, ir blogą savu noru atsidariau. aš tiesiog jaučiuosi keistai. tiesa sakant, net niekada gyvenime negalvojau, kad taip jausiuosi ir kad mano blogas iš naglo & pasauliui savikritiško tinklalapio taps juodai baltu mano gyvenimo lapu, kur nėra viso labo mano vardo.
,,Koks skaičius po 25?'',-klausia kažkas. ,,71'',-atsakau. ,,Jis smigo'',-vapa piktoji gorila. Nuostabu, pagalvoju. Tu man šitaip užvožei, o aš dar turiu sąmonę? Ir vėl mane įveikė tamsa. (Haruki Murakami ,,dansu dansu dansu)
kažkaip užkibo šita citata už akių ir neleido skaityti toliau tol, kol kur nors atmintyje neįsirašysiu jos.
dammit. galėčiau parašyti tūkstantį tokių blogų kaip tas lapkričio trečiosios, nes pati nesuprantu, ko noriu. vieną dieną, kaip užsispyręs vaikas negaunantis saldainio zyziu ir jau bandau imtis veiksmų, bet kitą dieną susigūžiu, kaip tas pats mažas vaikas bijodamas išgirsti mamos verdiktą už sudaužytą krištolinę vazą.
dieve, kaip norėčiau, kad mano blogas nors sekundei taptų kokiu virtualiu žmonių su patirtimi konsultacijų klubu ir po blogo įrašo su manimi susisiektų ir paaiškintų, kaip viskas yra iš tiesų.
telefonas vibruoja. vibracija, kuri seniau sukeldavo šypseną dabar priverčia susirūpinti ir dar labiau išryškinti raukšles kaktoje.
dammit?
does expecting the unexpected make the unexpected excepted?
kažkas panašaus dažnai sukasi mano galvoje. dabar. aišku ne visais klausimais. tikrai nesijaučiu pasimetusi savo gyvenime. moku aš ir juoktis, ir šypsotis, ir džiaugtis, ir džiaugiuosi savo gyvenimu kaip tik galėdama.
tai kodėl?
if it still hurts : you still care
