granatų savaitė arba nerealus prisirišimas prie dainos žodžių.
i do say blemba! iš tikrųjų dabar net nesugebu blaiviai mąstyt. paimu kavos puodelį į rankas, pridedu prie lūpų, o tada.. dainos žodžiai patys išskrenda pro mano lūpas priversdami mane linguoti ir n-tąjį kartą klausant dainos rasti vis kažką naujo.
mad woman, bad woman, that's just what you are. bandau vizualizuoti kiekvieną dainos eilutę sau prieš akis.
keistas jausmas. vėl pakeliu ta sumautai skanios kavos puodelį ir pridedu prie lūpų. o.. pragrojimas, turiu laiko! aš ir keturių minučių kūrinys kaip sucementuoti - cementofka dammit.
o toje dainoje tikrai yra dalelė manęs. dalelė visko, ką patiriu dabar. kiekvieną mielą vakarą. o nein, nein. aš tikrai nepatiriu kančių ir nesu tokia, kaip vienas tų hamletiškų personažų, kuris kasdien mąsto būt ar nebūt. dammit. krimst.
to give me all your love is all i've ever asked.
ne. aš kasdien mąstau kinda like : rašyt ar ne, rašyt ar ne, rašyt ar ne. tokius apmąstymus galima rašyti ir rašyti, tikriausiai jau nesuskaičiuočiau kiek kartų šitaip pamąsčiau. turn on skype. find your contact & then turn off everything. ir taip kiekvieną dieną.
i'd jump in front of the train for ya.
dammit.
o, galiausiai, kodėl aš? kodėl turiu būti iniciatorius kiekviename gyvenimo tarpsnyje? nenusipelniau vien dirbti per savo gyvenimą. baby, baby, baby.. yeah, oh oh, no, no, cos i'd catch a grenade for ya..
ranka pati nuslenka nuo klaviatūros, kad paspaustų replay mygtuką. kai po kūną vėl ima vaikščioti šiurpuliukai rankos grįžta ir tęsia savo darbą ( čia 95 % šimtu procentų pošlai nuskambėjo, dammit).
b l #$**&^%, ką man daryt?
