tokius filmus žiūriu, jau pakankamai senai, tad esu išnagrinėjusi beveik kiekvieną tų upper'inių žmonių elgesį, o nuėjusi į biblioteką, net žinau, kaip tiksliai turi atrodyti knyga, kad ten būtų rašoma apie NY. tokios knygos niekada nepravirkdys ar nesujaudins, jos greičiau suglumins ir sukels šleikštulį ar net nuvarys į tualetą, kad galėtum ten gerai do that vomit shit.
iš tiesų, tai visiškai nauja tuštybės egzistencijos forma. šiuolaikinė visuomenė yra naivi ir tiki, kad kiekvienas gali būti sutvertas tokiam gyvenimui. o, kiek daug merginų išvyksta į NY dėl stereotipo ,,Niujorke vieniša ilgai nebūsi'', o vėliau tampa vyrų išlaikomomis kekšėmis, nes nebeturi kaip grįžti namo.
to purvino pasaulio užkulisiuose stoviu aš. giliai širdyje tikrai norėčiau atsikąsti to klaikaus ir bjauraus visuomenės gyvenimo, kuomet apie tave rašo internetiniai portalai, o už nugaros girdi tėvų, kuriais didžiuojiesi, nes jie krauna tau taip reikiamus turtus, vardą.
bet šiandien mano upper east sid'o empire state building'as yra viso labo dvylikos aukštų namas, su vaizdu į miesto pabaigą, vaikinai čia neturi six pack'ų ir net nemanau, kad drįsta pagalvoti apie verslininko profesiją, o jei ir galvoja, tai mano, kad pavyks išsisukti be kostiumo. merginos čia ant aukštakulnių neišstovi daugiau kaip valandos, ir jau nuo trylikos graužiasi dėl to, kad senatvėje joms užsikiš venos.
žinot, man net neįdomu, ką jūs manote.
aš tikrai noriu į Niurjorką. ir ne dėl to, kad tai mados klyksmas, kurį žūtbūt turiu užtildyti, o todėl, kad man reikia išsiaiškinti ar mano kvailai ir nežemiškai išvystytas potraukis šiam miestui yra teisingas.
goddamit