kartais pagalvoju apie meilę. žinau, žinau, bloguose aš atrodau snobiška, nepatraukli ir reikli, bet tas jausmas.. jo neužčiaupsi. kai kartais ramiai klavišais paieškos sistemoje suvedu žodį ''kiss, love, couple''or kažkas panašaus, nesitikiu rasti nieko gero. vis bandau save įtikinti, kad merginos, kurios yra garsios mano gimtosios šalies padangėje, skirtos pardavinėti tik savo kūnui ir kad meilė neegzistuoja. bet tada lėtokas mano internetas atveria langą pilną nuotraukų su mielai besibučiuojančiomis, parke pasivaikštinėjančiomis ar tiesiog kartu besiilsinčiomis porelėmis. tiesa. man spaudžia širdy matant visa tai! tuo metu šalia stovintį arbatos puodelį griebiu taip smarkiai, kad mano raudonai nulakuoti nagai, atrodo, dar labiau parausta. aš nepykstu. tiesiog nesuprantu, kada pagaliau galėsiu drąsiai pasakyti, jog žinau, ko mano širdis nori. jaučiuosi, kaip visiška neapsisprendėlė, kuriai palei kojas mėtosi daugybė progų, tačiau nė vienos nesugebu pačiupti.
bet kas gi vis dėl to yra ta meilė? nesu aš dabar aštuonerių metų mergaitė ir nebeteigsiu, kad pilve skraido drugeliai, kai pamatai sau skirtąjį. net nelabai suprantu, kaip turėtų atrodyti tas jausmas, kai tavo pilve kažkas plazda. man tai labiau asocijuojasi jau su tolimesne meilės faze, jei taip galima pavadinti, nėštumu. man meilė yra tas jausmas, kai prieš save tu pamatai vaikiną ir žinai, kad jis yra tas vienintelis. ir jis niekada nedingsta iš tavo gyvenimo.. galbūt tu bandai neigti, kad radai sau reikalingą sielą, bet namo grįžusi tu sėdi ir suvoki kaip tau jo reikia. galbūt tu bandai bėgti nuo visi šito, bet nubėgusi už artimiausio kampo sustoji ir supranti, kokią darai klaidą. tikra meilė niekada neateis ir nepasakys, kad ji jau čia. ji jau nulemta. nesvarbu kuriame pasaulio kampelyje, po keliokikos ar keliasdešimties metų, bet ji jau egzistuoja. nesiginsiu lemties, jei ji lieps man tekėti už neišvaisdaus, daug metų vyresnio/jausnesnio ar keisto vaikino. jeigu su juo jausiuosi laiminga, tebūnie. juk nėra nieko nuostabiau už laimę!
ir pažadu, niekada nepavydėti tiems, kurie jau rado savo laimę, nes pavydas yra bjauriausia emocija prišaukianti bereikalingas nesąmones į mūsų laimės daržą. juk mes to nenorime. reikia džiaugtis kitų laime, ją palaikyti ir laukti savosios. juk kiekvienas turime laimės valandą. ji ateis. i promise.
* * *
na, o mano meilės reikalai pakankamai įprasti. turėjau daugybę gerbėjų, kuriuos stengiausi prisileisti kaip galima arčiau, leidau sau pasiduoti ir atsiduoti tam beviltiškam flirtui, tačiau nieko nepavyko. širdyje visada liko vienas vardas. na, du.. vienas iš jų vilčių visai neteikia ir yra man labai tolimas, nors skiria mus tik kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų. antrasis realus... ir manau, jog galiu jį pasiekti. am i inlove?
i do need that answer.
nuostabi < 3