šypsotis reikia ne todėl, kad viskas gerai. ne todėl, kad daugiau nieko nenori. šypsotis reikia, nes viskas vyksta ne visiškai taip, kaip nori. tada tu turi nagais kabintis į gyvenimą, į tikslus ir jų siekti. juk galima.. vardan to laimėjimo skonio burnoje ir malonaus jaudulio, kuris šiurpuliukais nueina per kūną padarius ką nors gero.
todėl šiandien šypsausi. tikriausiai šypsosiuosi dar ilgai, bet man nelabai rūpi laiko tarpsnis. ta visiška euforija, laimė man dabar yra kaip ekstazė, narkotikas, kurį turiu pasiekti. ir pasieksiu.
aš žinau.
labanakt.
2012 m. sausio 7 d., šeštadienis 13:09
ir visgi..
negaliu išmesti šio blogo iš galvos, negaliu išmesti visų prisiminimų ir gyvenimo potyrių sukauptų čia. ir kažin, kažin ar kada nors gyvenime išauš ta diena, kai galėsiu ramia veido išraiška ištarti, kad man šios skylės nebereikia.
kiekvienas euforijos, džiaugsmo, skausmo, nevilties gabalėlis sudėliojamas šičia ir ilgainiui jau baigiu iškepti beveik visą savo gyvenimo patirčių pyragą, kuris auga ne pločiu, bet aukštais.
ir vos tik man pasidaro labai gera ar sunku, šis puslapis pasirodo man prieš akis ir verkia, kaip nori būti rašomas.
o mano gyvenime vėl abejonės, vėl ta pati kvaila situacija ir nežinomybė, kurioje aš nuolat paliekama. ar mano santykių scenarijus visada turi būti toks dramatiškas?
toks tad gyvenimas. jis, kaip visada, labai išskirtinis ir įdomus. aš, kaip visada stengiuosi tokia būti ir nežinau ar man pavyksta. viskas būna puiku, o tada gaunu su plyta per galvą.
nu ir gerai, kam rūpi
labanaktis, nebeturiu ko pasakyti
2011 m. spalio 23 d., sekmadienis 11:46
kai kiekviena diena ima atrodyti savaip kitokia, tikrai lengva mane nustebinti. atrodo, kad šiemet kasdien į mane atkeliauja toks didžiulis minčių srautas, kad mano galva, tiesiogine to žodžio prasme, nebespėja visko apdoroti. dabar svajoju tik apie ramų vakarą prie televizoriaus, kai nereikia apie nieką galvoti, ant stalo stovi vyno taurė ir fetos sūris. kada panorėjusi išeinu į balkoną ir sutraukiu taip norimą cigaretę.
deja.. viskas, ką galiu sau pasiūlyti tai paskubomis prie knygų krūvos geriamas vynas, be jokio malonumo, žinoma, ir toks pat dūmas.
o kada jūs žinotumėte, kokia kartais pasijuntu vieniša ir visų kvailinama. atrodo, kad kai jau viskas aplinkui puiku, kai jau tuoj imsiu ir išliesiu į blog'ą tokį džiaugsmingą post'ą, kokio dar niekada nebūsiu rašiusi, kažkas ima ir pasiglemžia bent dalelę šios nuostabios nuotaikos.
atrodo, turiu draugus, visais galiu pasitikėti, viską išsipasakoti, apie viską pasitarti. o tada boom.. suvoki, kokia trapi yra draugystė ir kaip tas gijas lengva nutraukti. vakar dar besijuokusi su žmogumi, šiandien nenoriu nei jam rašyti, nei matyti jo akyse. skaudus reikalas, bet lygiai taip pat skaudžiai susijęs su manimi.
kai žmogus tampa toks atgrasus aplinkai, o kiekviena detalė jam yra įtartina ir baisi, jis, žinoma, griebiasi melo. niekada nepripažinau šitos vertybės, hm.. ne, visgi antivertybės, taigi smerkiu visus, kurie jos griebiasi, o ypatingai mano atžvilgiu.
dabar nebesijaučiu saugi, norėdama ką nors papasakoti. net nebesijausiu saugi sakydama bet kokį sakinį.. nežinia kur jis gali nutekėti, nežinia, kas gali jį savaip interpretuoti. kaip galima būti draugu, kai tu net nežinai, jog šitokie dalykai dedasi už tavo nugaros.
jaučiuosi pažeminta ir nuvilta. gero vakaro.
XX
deja.. viskas, ką galiu sau pasiūlyti tai paskubomis prie knygų krūvos geriamas vynas, be jokio malonumo, žinoma, ir toks pat dūmas.
o kada jūs žinotumėte, kokia kartais pasijuntu vieniša ir visų kvailinama. atrodo, kad kai jau viskas aplinkui puiku, kai jau tuoj imsiu ir išliesiu į blog'ą tokį džiaugsmingą post'ą, kokio dar niekada nebūsiu rašiusi, kažkas ima ir pasiglemžia bent dalelę šios nuostabios nuotaikos.
atrodo, turiu draugus, visais galiu pasitikėti, viską išsipasakoti, apie viską pasitarti. o tada boom.. suvoki, kokia trapi yra draugystė ir kaip tas gijas lengva nutraukti. vakar dar besijuokusi su žmogumi, šiandien nenoriu nei jam rašyti, nei matyti jo akyse. skaudus reikalas, bet lygiai taip pat skaudžiai susijęs su manimi.
kai žmogus tampa toks atgrasus aplinkai, o kiekviena detalė jam yra įtartina ir baisi, jis, žinoma, griebiasi melo. niekada nepripažinau šitos vertybės, hm.. ne, visgi antivertybės, taigi smerkiu visus, kurie jos griebiasi, o ypatingai mano atžvilgiu.
dabar nebesijaučiu saugi, norėdama ką nors papasakoti. net nebesijausiu saugi sakydama bet kokį sakinį.. nežinia kur jis gali nutekėti, nežinia, kas gali jį savaip interpretuoti. kaip galima būti draugu, kai tu net nežinai, jog šitokie dalykai dedasi už tavo nugaros.
jaučiuosi pažeminta ir nuvilta. gero vakaro.
XX
hey hey hey
2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis 11:51
Iš flamandiško kilimo, blunkančio oro šilkinio, Ar iš pasakos, kur sakalai ir alchemikai miega, Jis iššoka, akim kaip žibuoklėm nušviesdamas pevą, Ir nubėga per skambantį mišką gražus vienaragis. Sakalai, nusigandę, pro virpantį medį pakyla, Ir alchemikai braižo ant stiklo ugningą figūrą, O heraldiški liūtai nuo skydo nušoka į žemę, Ir jų aukso karūnos po pasakos orą pabyra. Vienaragis įeina į juodą, užnuodytą upę, Ir vanduo, tartum stiklas, giedrėja ir plaukdamas gieda, O ištroškę žirgai ir lakštingalos vandenį geria, Ir su naščiais nuo kalno atbėga prie upės merginos. Vienaragis, sužvengęs, nuo kailio vaivorykštę krato, Ir merginos rieškučiom žaibuojančius deimantus beria, O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką, Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.
Eilėraštis priklauso misteriui Henrikui Radauskui ir yra man visai įdomus ir egzotiškas. retkarčiais pamąstau, kas būtų, jei artimiausi žmonės, kurie galbūt kada ir buvo užklydę į šitą blogą, sužinotų mano tapatybę. tai tikrai nebūtų sunku padaryti stebint ženklus. tikrai nebandau pakeisti savęs ir rašyti taip, kaip kitas žmogus. ne, esu savimi tiesiog nenoriu prisistatyti, nes šioje erdvėje išsišokėlių ir taip užtenka.
šiandien ketvirtadienis, bet jau gyvenu savaitgalio nuotaikomis. man gera, viena judu į muzikos taktą flamandiškų kilimų, pasakų ir heraldiškų liūtų akivaizdoje. egzotiškas derinys, bet man linksma.
dieve, pasakykit, kada man pagaliau nusišypsos 100% sėkmė. gyvenimu nesiskundžiu, gyvent irgi patinka, o ir smagus gi tas mano gyvenimėlis, bet noriu dar daugiau.. noriu nuotykių, esktremalumo, noriu gyventi taip pašėlusiai, kad po daugelio metų prisiminusi tai galėčiau pasakyti : va čia tai gyvenimėlis buvo.
nenoriu būti viena tų prancūzių, kuri tik sėdi, kaip papuošalas, valgo kruasanus ir geria raudoną vyną.
feh..
papuošalų nemėgstu ir pati, jie man trukdo gyventi. kruasanus valgau retai kada, gaila pinigų eiliniam raguoliui, na, o raudonas vynas tikrai visiškai nesiderina su mano dailia balta šypsena.
nestovėkim vietoj, judėkim, draugai.
XX
2011 m. spalio 17 d., pirmadienis 11:10
keistas aš padarėlis, visą gyvenimą pasižymėjau ypatingu seklės Morkos statusu, tačiau jau pakankamai seniai jo nenaudojau. pasirodo, panorėjusi vis dar galiu iš po žemių iškasti viską, ko man reikia.
neneigsiu, jau ir mane buvo užplūdusi rudeninė melancholija, kai viskas viduje kilo į viršų ir nenumaldomai norėjo išsiveržti į išorę. a, dar turėčiau pridėti, kad į viršų kilo tik viskas, kas bloga. nesu viena iš tų depresininkių, kaip jau sakiau tūkstantį kartų, tad ėmiau mąstyti, kad galiu išpešti iš blogų dalykų ką nors gera.
ir išpešiau.
o gal tiksliau, išmokau naują pamoką? tiesiog suvokiau, kad negaliu prisirišti prie žmonių pirma jų nepažinusi. padariau didelę klaidą per greitai atverdama savo pasaulį ir dėdama daug vilčių. ne, aš nebuvau palikta ant ledo ar praspirta. keisčiausia, kad visiškai nieko nenutiko, tiesiog pagaliau po tiek laiko atmerkiau akis.
o kai ilgą laiko tarpą viską matai ne savo akimis, aplinka atrodo tokia graži, rožinė pasaka. patikinsiu, pasakos egzistuoja tik meksikos telenovelėse.
hm.. susigroviau savo svajones apie didelius miestus ir bright lights, susigrioviau pasitikėjimą naujomis pažintimis ir draugyste. ką dar galima sugriauti? šypseną, laimę, meilę?
NE. stop. kelio pabaiga. mano gyvenimas - mano taisyklės. dabar karaliauju taip, kaip patinka.
X X
neneigsiu, jau ir mane buvo užplūdusi rudeninė melancholija, kai viskas viduje kilo į viršų ir nenumaldomai norėjo išsiveržti į išorę. a, dar turėčiau pridėti, kad į viršų kilo tik viskas, kas bloga. nesu viena iš tų depresininkių, kaip jau sakiau tūkstantį kartų, tad ėmiau mąstyti, kad galiu išpešti iš blogų dalykų ką nors gera.
ir išpešiau.
o gal tiksliau, išmokau naują pamoką? tiesiog suvokiau, kad negaliu prisirišti prie žmonių pirma jų nepažinusi. padariau didelę klaidą per greitai atverdama savo pasaulį ir dėdama daug vilčių. ne, aš nebuvau palikta ant ledo ar praspirta. keisčiausia, kad visiškai nieko nenutiko, tiesiog pagaliau po tiek laiko atmerkiau akis.
o kai ilgą laiko tarpą viską matai ne savo akimis, aplinka atrodo tokia graži, rožinė pasaka. patikinsiu, pasakos egzistuoja tik meksikos telenovelėse.
hm.. susigroviau savo svajones apie didelius miestus ir bright lights, susigrioviau pasitikėjimą naujomis pažintimis ir draugyste. ką dar galima sugriauti? šypseną, laimę, meilę?
NE. stop. kelio pabaiga. mano gyvenimas - mano taisyklės. dabar karaliauju taip, kaip patinka.
X X
2011 m. spalio 12 d., trečiadienis 12:24
nesiteisinsiu ir nesiaiškinsiu, kodėl šitiek laiko čia nebuvau. nemanau, kad kažkas labai pasiilgo ar pasigedo mano nerašomų postų. ypatingai dabar, kai blogą ir formspring'ą kurtis tapo taip madinga, kad bene visi juos turi ir stengiasi savo mintis parodyti kitiems. o ir tos mintis visų labai panašios. kinda like ,,neturiuvaikinoniekasįmanenežiūritodėlkenčiu''. wow, kaip įkvepia. nei jūs turit tuos vaikinus, nei jums jų reikia, tiesiog elgiatės kaip pilka masė. haha, kiek žmonių iš tos PIIIIIIIIIIILKOS masės mane dabar išjuoktų ir pasiųstų velniai žino už šitą pasakymą, bet už tiesą ir aš pykčiau.
tiesa, kažkada ir aš maniau, kad bloge reikia būtent šitaip reikštis, bet ar šitas stereotipinis mąstymas būtų atskleidęs mano asmenybę. yeah kartais ir aš pati galiu kentėti, išgyventi kažką, bet nebūtinai per amžių amžius. amen.!
na, nevermind, šitą krizę pergyvensim lygiai taip pat, kaip platformų, aptemptų sijonų, fotografavimosi griūvėsiuose arba hipsterių. na, ne tikrų hipsterių, o ,,padielkų'' krizę, nes labai jau daug kam ėmė patikti apsimesti tais priplaukusiais paaugliais.
o gyvenu aš visai gerai. pakeičiau keletą požiūro taškų, pasenau visais metais ir gal tai jau galėčiau pradėti vadinti suaugėlišku mąstymu. per dideli gyvenimo tempai vis sparčiau verčia įsilieti į suaugėliškus reikalus ir, atrodo, kad net nėra kito pasirinkimo. ką padarysi.. life is life na na na na na.
paskaičiau senus blogo įrašus. visgi kažkada turėjau tikrai įdomių minčių ir mokėjau aprašyti savo gyvenimą. deja, su laiku išsisėmiau. na, bet yra kaip yra.
šiandien perskaičiau labai gerą citatą, retai kada tokių berandu, tikrai privertė susimąstyti. skamba labai drąsiai, tačiau manau, kad tiesos yra nemažai :
tiesa, kažkada ir aš maniau, kad bloge reikia būtent šitaip reikštis, bet ar šitas stereotipinis mąstymas būtų atskleidęs mano asmenybę. yeah kartais ir aš pati galiu kentėti, išgyventi kažką, bet nebūtinai per amžių amžius. amen.!
na, nevermind, šitą krizę pergyvensim lygiai taip pat, kaip platformų, aptemptų sijonų, fotografavimosi griūvėsiuose arba hipsterių. na, ne tikrų hipsterių, o ,,padielkų'' krizę, nes labai jau daug kam ėmė patikti apsimesti tais priplaukusiais paaugliais.
o gyvenu aš visai gerai. pakeičiau keletą požiūro taškų, pasenau visais metais ir gal tai jau galėčiau pradėti vadinti suaugėlišku mąstymu. per dideli gyvenimo tempai vis sparčiau verčia įsilieti į suaugėliškus reikalus ir, atrodo, kad net nėra kito pasirinkimo. ką padarysi.. life is life na na na na na.
paskaičiau senus blogo įrašus. visgi kažkada turėjau tikrai įdomių minčių ir mokėjau aprašyti savo gyvenimą. deja, su laiku išsisėmiau. na, bet yra kaip yra.
šiandien perskaičiau labai gerą citatą, retai kada tokių berandu, tikrai privertė susimąstyti. skamba labai drąsiai, tačiau manau, kad tiesos yra nemažai :
10 years ago we had Steve Jobs, Bob Hope and Johnny Cash.
Now we have no jobs, no hope and no cash.
gal kiek per drąsiai pasakyta, tačiau tikrai tiesa. dar mačiau komentarą po šita citata : thanks god we still have Kevin Bacon. juokinga, banalu, tačiau taip yra.
keista, kad nesusimąstome į kokią duobę smunkame. keista.
na, o dabar. kapučino baigės, metas grįžti į gyvenimą ir užsiimti būtinesniais reikalais nei šitas rašalas.
adios.
2011 m. kovo 2 d., trečiadienis 11:57
pavasaris atėjo ir hm.. jis visada man kaip atgaiva, visada į naudą. šį kartą padėjo priimti taip reikiamą ir šitame bloge jau n kartų aprašytą sprendimą. gyvenu pakankamai geromis nuotaikomis. sakyčiau, kad net labai geromis, tik tas skaudantis pilvas (fail) nervina mane ir tam tikrose situacijose neleidžia pilnai išnaudoti savo galios.
įsiliejau į vaikų darželio bumą. šiaip, nepykstu ant tų (konkretaus asmens neįvardysiu), kurie elgiasi kaip vaikai. net nejaučiu jokio pykčio jausmo.. tiesiog be jokios ironijos galiu padėkoti už pakeltą nuotaiką ir galutinį leidimą susiprasti ir suprasti situaciją. net nežinau ar derėtų banaliai, bent iš reikalo pasakyti, kad nors kiek gailiuosi ar man labai skauda. neskauda. nesigailiu. aš rimtai. kažkaip keistai ramiai ėmiau į viską reaguoti. čia tikriausiai dėl to, kad bandau sumažinti kofeino kiekį ir tapti ne tokia hyperaktyvi.
o dabar. dabar mano širdyje pavasaris ir man kvepia svajonės įgyvendinimu. esu laiminga dėl visko, kas vyksta ir nesigailiu nieko, ką padariau.
tiesiog..
man p a v a s a r i s !